KAI PYRAGAIS KVEPIA

                  Iš meilės žemei, iš rasos

                  Į šviesą stiebiasi daigelis,-

                 Gležnutis, tapęs žaluma,

                 Jis viltį duos, jog bus duonelės.

                            Paskui jį pjaus, suriš, iškuls,

                            Sumals senam tėvų malūne.

                            Ir raugo duoną užmaišys,-

                            Kitur tokios tikrai nebūna!..